Laidojimo paslaugų kompleksas Vilniuje – tai inovatyvaus požiūrio į laidojimo paslaugas koncepcinis pasiūlymas. Tikslas – suformuoti laidojimo erdvę intensyviai urbanizuotoje aplinkoje optimaliai išnaudojant teritorinius žemės resursus. Dėl to laidojimo paslaugų kompleksas yra formuojamas planuojamo Šiaurinio Vilniaus aplinkkelio atkarpoje Šeškinės mikrorajone tarp Ukmergės ir Gelvonų gatvių. Tai daugiafunkcės paskirties objektas, apjungiantis laidojimo sektorių bei išsaugantis pirminę transporto kelių infrastruktūros teritorijos funkciją – aplinkkelio trasa planuojama požeminiame komplekso lygyje (tiesioginio ryšio su laidojimo funkcija neturi, išskyrus eksterjero detales šioje kelio atkarpoje ties komplekso pastatu – švieslangius). Siūlomas formuoti požeminiame lygyje Šiaurinis Vilniaus aplinkkelis suteiktų galimybę išsaugoti sveikos aplinkos žmogui kokybę, reguliuoti taršos ir triukšmo lygį teritorijoje.
Šeškinės ir Fabijoniškių mikrorajonai, kurių sankirtoje planuojamas laidojimo paslaugų kompleksas, yra postmoderno kultūroje sovietinio gyvenamųjų rajonų planavimo pagrindu suformuotos miesto struktūros, kuriose jaučiamas viešųjų, o ypač žaliųjų, rekreacijos veiklai skirtų zonų stygius. Siekiant pagerinti šių rajonų gyventojų aplinkos ir gyvenamosios veiklos kokybę, laidojimo paslaugų kompleksas viršutiniame, antžeminiame, lygyje formuojamas kaip naujai interpretuotas viešasis miesto parkas, į kurį suformuoti patekimai tiesiogiai iš aplinkininių teritorijų nuo bet kurios komplekso pastato pusės. Šis parkas yra rytinėje komplekso pusėje už Gelvonų gatvės esančio miškingo parko tąsa. Tačiau žalioji zona komplekse formuojama skluptūriniu pavidalu – perregimo organinio stiklo cilindrais, pagamintais iš perdibto plastiko. Organinio stiklo cilindrų funkcija čia trejopa: intrpretuoti visžaliai medžiai (memorialinė laidojimo erdvių formavimo tradicijos tendencija), monumentalūs memorialiniai mirusiųjų paminklai, švieslangiai (energijos tausojimo svarba tvariai šiuolaikiškai architektūrai).
Laidojimo paslaugų kompleksas yra suformuotas kartotinių modulių pricpipu. Dėl to ši koncepcija gali būti sėkmingai taikoma ir panašaus pobūdžio teritorijoje šalia siūlomo komplekso ar naujoje vietoje. Yra keturi komplekso modulio tipai: I – interpretuotas miško parkas su požeminiu automobilių parkingu požeminiame lygyje; II – interpretuotas miško parkas su laidojimo ir jo paslaugų zona apatiniame lygyje; III – interpretuotas miško parkas su laidojimo ir jo paslaugų zona apatiniame lygyje, po kuriuo antrame požeminaime lygyje driekiasi Šiaurinis Vilniaus aplinkkelis; IV – šventyklos blokas, kuriame sutelktos pagrindinės administracinės, pagalbinės, techninės ir kontempliacijos erdvės. Visi šie blokai turi tarpusavio ryšius, kuriais skaidomi laidojimo, lankytojų ir aptarnavimo srautai.
Planuojama, kad komplekse laidojimo vietų pakaks 160 848 asmenims ir jos būtų išnaudotos per apytiksliai 38 metus (vieno laidojimo bloko laidojimo erdvei užpildyti prireiktų maždaug 2 metų).
Laidojimui priktaikyti komplekso blokai yra II ir III tipo kartotiniuose moduliuose. Projektuojamojoje koncepcijoje planuojama, kad bus suformuota 12 vnt. II tipo (vidurinėje komplekso dalyje) ir 13 vnt. III tipo modulių (pietinėje komplekso dalyje). Jų ypatumas yra kisti funkcine pritaikomumo paskirtimi laiko bėgyje. Vienu metu eksploatuojama laidojimui tik po vieną II ir III tipo modulį. Kol jie neeksploatuojami centrinėse jų dalyse esantys suformuoti vidiniai kiemeliai yra neprieinami lankytojams ir naudojami tik kaip viešosios žalios erdvės sudedamasis elementas, kuriantis estetišką parko erdvę viršutiniame pastato lygyje. Eksploatacijos metu virš šio kiemelio suformuojamas kubo formos antstatas, kuriame įrengiamas promatoriumas (mirusiojo palaikai paruošiami apdorojant juo skystu azotu , t. y. promuojant), o po promatoriumu vidaus kiemelio vietoje organizuojama šarvojimo salės erdvė, iš kurios mirusiojo kūnas liftu pakeliamas į promatoriumą. Promuoti palaikai vėliau laidojami aplink šarvojimo salę suformuotame promembariume. Kai promembariumas yra pilnai užpildomas, analogiškas laidojimo scenarijus organizuojamas atitinkamo tipo naujame modulyje, kur perkeliamas ir promembariumas. Nebeeksploatuojamoje šarvojimo salės vietoje įrengiamas viešas kiemelis, kurio viduryje sodinamas natūralus medis. Ši erdvė tampa savotiška kiekvieno laidojimo modulio koplyčia, prieinama tiek iš promembariumo, tiek nuo viešosios erdvės zonos viršutiniame komplekso lygyje.
Kolmplekso idėjinė koncepcija formuojama visoms Lietuvos Respublikoje tradicinėms religinėmis pripažįstamomis bendruomenėms: krikščionims, judėjams ir musulmonams, tačiau teoriškai galėtų apimti ir kitų religinių pažiūrų ar netikinčiuosius asmenis, kuriems aktuali ekologijos puoselėjimo svarba. Praktiškai toks kompleksas iš esmės egzistuotis kol kas dar negali dėl pasirinkto laidojimo pagrindo palaikų paruošimui– promavimas vis dar nelegalizuotas palaikų paruošimo būdas nei vienoje pasaulio valstybėje, o ir jo taikymas praktikoje pagal religines nuostatas būtų kol kas tik krikščioniškame diskurse palankiausias.
Laidojimo vieneto samprata komplekso koncepcijoje apima 36 mirusius viename promembariumo standartiniame bloke. Kiekvieno mirusiojo promuoti palaikai yra sumaišomi su cemento mišiniu ir taip suformuojamas 20 x 20 x 20cm betono kubas. Promembariumo grindys suskaidytos kvadratinėmis 150 x 150 cm zonomis (blokais), kuriose po akmens masės plokštėmis įrengtos nišos laidoti 36 vienetus urnų. Kiekvieno laidojimo metu šios plokštės atkeliamos ir po jomis įdedama urna, kol užsipildo visos po kiekviena plokšte esančios laidojimo vietos. Virš kiekvienos šių plokščių įrengta po vieną organinio stiklo cilidrą, promembariumo erdvėje atliekantį dinamiškai sukomponuotų švieslangių (stoglangių) funkciją. Viršutiniame aukšte (viešojoje miesto parko ervėje) aplink šį cilindrą formuojams į 36 dalis suskirstytas laidojimo juostos užrašas, kur identifikuojamas kiekvienas mirusysis ir įspaudžiamas unikalus QR kodas (nuoroda į virtualią duomenų apie mirusįjį bazę). Kiekvienas organinio stiklo cilindras atlieka ir naujai interprtuotos žvakės funkciją – mirusiojo artimieji gali mobiliosios programėlės pagalba aktyvuoti kiekvieno cilindro apšvietimą tamsiuoju paros metu. Taip išvengiama papildomų tradicinių laidojimo atributų, o bendrame komplekso kontekste aktyvuoti šviesa cilindrai sudaro mistinę transcedentinės erdvės atmosferą. Kiekvienas cilidras turi 36 šviesos intensyvumo padėtis, t. y. priklausomai nuo palaidotų po juo mirusiųjų artimųjų pageidavimo įžiebti memorialinį medį laiko bėgyje. Tai unikali, analogų niekur pasaulyje iki šiol neturinti laidojimo būdo koncepcija, orientuota į kompaktiško laidojimo problematiką.
Laidojimo komplekso architektūra konteksto atžvilgiu orintuota į daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus. Organinio stiklo cilindrai perteikia daugiaaukščių pastatų idėją, o šviesos efektai cilindrus aktyvavus simbolizuoja amžinąją mirusiųjų gyvybę – sielos nemirtingumą, kaip šviesa daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose pastatuose informuoja apie juose egzistuojančią gyvybę. Šventyklos modulio pastatas ir laiko bėgyje perkeliami promembariumo tūriai taip pat tamsiuoju paros metu išsiskiria apšviestumo ypatumais. Šventyklos tūris formuojamas lyg sklendžiantis ore betono kubas, tačiau sutemus jis tarsi atgyja ir ima šviesti (LitraCon, perregimo betono, konstrukcijos fasadas yra pralaidus šviesai, sklindančiai nuo šviesos šaltinių iš pastato, o diena – atvirkščiai, t.y. šventyklos interjere nereikia papildomų šviesos šaltinių blausiai dienos šviesai skverbtis į patalpą). Šventyklos kubo sklendimo ore įspūdį dar labiau sustiprina ištisai aplink visa kubo perimetrą grindų vietoje suformuotas švieslangis, apšviestas iš apačios lyg praraja lankytojui, sąlyginė mentaliai suvokiama fizinė kliūtis, atotrūkis tarp sakralios ir sekuliarios erdvės. Idėjiškai, tiek šventyklos, tiek promembariumo tūriai, tiek kitos pastato dalys, kurių fasadui panaudotas LitraCon betonas, perteikia švyturio semantinę prasmę – tai lyg kelrodžiai orientaciniai objektai.