Baltų religija – viena seniausių mūsų krašto žmonių išpažinta ikikrikščioniška religija, kuri glaudžiai siejasi su mitologija. Šio kulto propagavimas turi tiesioginių ryšių ir jų interpretacijų su gamtos ciklais, taigi tame tarpe ir gamtoje įprasmintus dievus, žemės derlių bei gyvasties egzistenciją.

Kuriant šį projektą remtasi elementariais baltų tradicijų puoselėjimo principais, kurie būdingi šiam religiniam kultui nesiekiant architektūra įtakoti ritualinių aspektų. Pagrindinis dėmėsys skiriamas baltų religijos reprezentacijai šiuolaikiniame pasaulyje per modernų požiūrį į medžiagų ir architektūros formos transformacijas.

Saugant pirminę šventyklos paskirtį ir asketišką, jai tadiciškai būdingą, architektūrą, antžeminėje pastato dalyje formuojama apeigų aikštė, apsupta interpretuotų medžių, kurių tarsi lapijos masyvą formuoja tentinė medžiaga (reikalui esant objektas gali būti eksploatuojamas be tento arba ištįsai dengtas juo stoginėje dalyje). Simboliškai, siekiant perteikti pasaulio šalis, dvyliką metų mėnesių (zodiako ženklų), suformuoti stulpniniai konstrukcijos kamielai orientuoti atitinkama tvarka.

Planiniai sprendiniai grįsti baltų religijos pasaulio modelio suvokimu, kur ratas simbolizuoja tiek reiškinių cikliškumą, tiek žmogaus sąmonę, jos poziciją pasaulio antvarkoje bei ją supančius mentalinius ir dvasinius aspektus.

Kadangi senojoje baltų religijoje ypatinga eikšmė teikiama šviesai, ugniai, šventyklos koncepcijai siūlomas šviesos efektais kuriamas architektūros charakteris, kuris radikaliai pasikeičia priklausomai nuo paros laiko ir šviesos intensyvumo. Taip tarsi atsiskleidžiai transcedentinė erdvės paskirtis, sakralinė erdvė virsta atgijusia mistine šventove.